Apvalainas žmogus – geras žmogus?
„Tikrąjį žmogaus ,,aš“ matome jo veide, nes kiekvienas veidas yra unikalus“, – tvirtina veidotyros specialistė Eglė Pelienė. „Žinodami, ką „sufleruoja“ konkretūs veido bruožai, jau galime daryti prielaidą, kodėl vienas žmogus į tuos pačius dalykus reaguoja vienaip, o kitas – kitaip. Juk kai sutinkate vieną žmogų, pagalvojate: „Su juo reikalų nenoriu turėti“. Arba sakome: „Malonus žmogus“. O apie kitą pagalvojame kitaip“, – primena ji, o paklausta, kodėl taip vyksta, aiškina: „Fiziognomika – tai mokslas, kuriam jau daugiau negu 3 tūkst. metų, o jo pradininkai – senųjų laikų filosofai ir mokslininkai Aristotelis, Sofoklis, Pitagoras. Bet mes visi pasąmonės lygmenyje nuolat skaitome vieni kitus. Ir jūs nuo šiol į kolegas žvelgsite kiek kitaip“.
„Kodėl mums patinka šis veidukas, – klausia ji, rodydama daugelio dažnai naudojamą „šypsniuką“, ir atsako. – Geros akys, apvalus veidukas. Visos apvalios formos mums yra priimtinesnės. Juk ir tautosakoje sakoma, kad apvalesnis žmogus geras“.
Įsimylėjusius išduos akys
Atkeipusi dėmesį, kad „šypsniuko“ vyzdžiai išsiplėtę, E. Pelienė aiškina, kad žmogaus vyzdžiai išsiplečia tuomet, kai jis nustemba, yra dėl ko nors nudžiugęs, kuo nors susidomėjęs ar įsimylėjęs. „O kai žmogus išsigandęs – vyzdžiai susitraukia“, – sako ji. „Dažnai įsimylėjusį žmogų galima pastebėti dėl to, kad išsiplečia vyzdžiai, todėl neslėpkite to, nes kūno kalba tai vis tiek išduos“, – aiškina veidotyrininkė.
Kodėl knyga patiko labiau negu filmas?
Anot E. Pelienės, veide yra apie 90 raumenų, o kiekvienas iš jų turi bent dvi „judėjimo pozicijas“, todėl gali siųsti skirtingus signalus. Bet apie žmogų daug pasako ne tik veidas. „Apie žmogų pasakoja ir tai, kaip mes einame, kaip stovime – visas mūsų kūnas. Bet veidas – vienintelė vieta, kuri dažniausiai būna nepridengta. Todėl nereikia net prakalbinti žmogaus, kad susidarytume apie jį pirmąjį įspūdį“, – tvirtina E. Pelienė. Ji aiškina, kad fiziognomika – mokslas, kuris remiantis žmogaus išvaizda (ne tik veido bruožais, bet ir visa kūno sandara, judėjimu ir daugybe kitų dalykų) leidžia daryti įžvalgas apie jo charakterį, elgsenos modelį, o „atsižvelgiant į tai galima spėti, kokį jis pasirinks diskusijos ar derybų modelį“. „Neseniai Erazmo universiteto (Olandija) Medicinos centro genetikai nustatė 5 genus, kurie „atsako“ už veido morgologiją, charakteringus jo bruožus ir ypatumus. Tarptautinė mokslininkų komanda nustatė ir DNR derinius, kurie dalyvauja formuojant veidą. Jau šiandien galima gana tiksliai nustatyti akių ir plaukų spalvą, o ateityje turint vien žmogaus DNR, tikriausiai bus galima nupiešti apytikrį jo portretą. Pavyzdžiui, kriminologams tai galėtų padėti nustatyti, kaip žmogus atrodo. O nustačius, kaip atrodo veidas, jau galima daryti įžvalgas, koks to žmogaus charakteris“, – pasakoja E. Pelienė.
Kalbėdama apie žmogaus profilį, veidotyrininkė akcentavo, kad fiziognomistai, norėdami įamžinti iškilias asmenybes, nuo senų laikų kurdavo jų profilių atvaizdus. „Nuotraukų tada dar nebuvo, ir fiziognomistai, norėdami išsaugoti bent kiek informacijos apie iškilias asmenybes, kūrė jų profilius. Vien iš profilio – nosies, smakro, žandikaulių, kaklo srities galima nemažai sužinoti apie žmogų“, – pasakoja E. Pelienė.
„Ar pastebėjote, kaip išsamiai, kartais net smulkmeniškai, rašytojai klasikai savo knygose aprašo herojų išvaizdą – kaip atrodo vienas ar kitas personažas?“ – klausia E. Pelienė ir aiškina, kad su tuo gali būti susiję ir tai, kaip mes įvertinsime filmą, sukurtą pagal kurią nors knygą. „Kodėl neretai mes sakome: „Knyga geresnė“? Atmeskime tai, kad filme neįmanoma atskleisti visų dalykų, kurie aprašyti knygoje, bet jeigu bent kiek įdėmiau ją skaitome, mes nesąmoningai vaizduotėje susikuriame personažo atvaizdą, savaip interpretuodami rašytojo pateiktas detales. Mes susikuriame jo paveikslą savo galvoje – tokį, koks jis mums priimtinas. Ir kai staiga pamatome, kad režisieriaus parinkti aktoriai neatitinka mūsų susikurtojo paveikslo, jo nepriimame. O jeigu jie atitinka mūsų įsivaizduojamus personažus – juos priimame. Jeigu nepriėmėme, sakome: „Prastas filmas“, – aiškina E. Pelienė.
Kompleksai neatsiranda šiaip sau
„Iš veido bruožų galima nustatyti, ar žmogus potencialiai gali daryti nusikalimus, ar gali sirgti konkrečiomis ligomis. Bet nors tam tikras bruožų derinys galėtų tai rodyti, labai svarbus ne tik polinkis, bet ir aplinka, kurioje žmogus formavosi ir gyvena, kaip jis save ugdo ir keičia. Jeigu keičiasi žmogaus gyvenimo būdas, pavyzdžiui, susidomėjus meditacija, joga, keičiasi ir jo veido bruožai“, – tvirtina E. Pelienė.
Jos teigimu, daugelį mūsų elgsenos modelių sąlygoja tam tikri dalykai – vadinamieji netiesioginiai impulsai. „Pavyzdžiui, jeigu žmogus yra nedidelio ūgio ir dėl to jaučia kompleksą, jis stengiasi savo mažumą maskuoti ne tik aukštakulniais, bet ir dideliais daiktais, dideliais tikslais. Tarkim, garsusis Napoleono kompleksas, nors pats Napoleonas, palyginti su savo amžininkais, anaiptol nebuvo ypatingai mažo ūgio. Bet atkreipkite dėmesį – kuo mažesnio ūgio politikas, tuo keistesni jo tikslai ir pasisakymai“, – pasakoja E. Pelienė.
Darbdaviams pravartu skaityti iš veido
„Vienas žmogus gali būti puikiu vykdytoju, kitas genetiškai gimė būti lyderiu. Bet jeigu gimęs lyderiu dirbs kitokį darbą, laisvalaikiu, būdamas tarp draugų ar šeimos rate, jis elgsis visai kitaip, negu darbe. Taip mes paprasčiausiai kompensuojame tam tikrus dalykus“, – aiškina E. Pelienė. Veidotyros specialistės teigimu, žinoti, ką apie žmogų sufleruoja jo bruožai ar elgsena, kai kuriais atvejais yra itin pravartu.
Šaltinis: https://www.tv3.lt/naujiena/gyvenimas/veidotyros-specialiste-veide-atsispindi-tikrasis-jusu-as-n623752
